Kartą gyveno berniukas, kuris labai mėgo žaisti lauke ir stebėti dangų. Vieną rudens dieną jis pakėlė akis aukštai į nuostabų dangų ir paklausė saulės:
– Saule, greitai pakils dideli vėjai, atkeliaus tamsa ir šaltis, naktys darysis vis ilgesnės.
Saulė praskyrė debesis ir atsakė:
– Taip, bus tamsu ir šalta… Bet gilioje žiemoje šiluma ir šviesa gyvena gyliai viduje, paslėptos nuo visko… Ir kai bus taip tamsu ir šalta, šilumą visada rasi savo viduje…
– Bet, – atsakė berniukas, – kaip aš rasiu šią šviesą kai, šitaip tamsu aplink mane.
– Aš duosiu tau kibirkštį, savo paskutinį rudens saulės spindulį. Pagamink jam namučius ir ši kibirkštis bus gerai apsaugota tavo širdyje. Jis nušvies tau kelią surandant savo vidinę šviesą.
Ir tada saulė vėl pasislėpė už debesų, palikdama susimąsčiusi berniuką…
Nuostabi kelionė per tamsą ką tik prasidėjo…